Parodoje pristatomi jaunieji Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos menininkai, kvestionuojantys tapybą ir jos istorinį suvokimą. Šiandien tapyba sprendžia savo santykį tiek kaip objektas, tiek kaip vaizdų sistema, kuriant hibridinius meno kūrinius kažkur tarp tapybos, daiktų, ekranų ir tekstų. Tapyba išplėstame lauke įkūnija įtampą, kuri atsiranda dėl tapybos buvimo ir nebuvimo tuo pat metu: įsiterpia elektroninės laikmenos, performatyvūs įvykiai ir teoriniai tekstai. Visi šie elementai sudaro visiškai naują šiuolaikinės tapybos praktiką, kuriai reikia naujo pavadinimo.