DATA: 2023 07 04 – 07 29
Autoriai:
Raimondas Gailiūnas
Remigijus Kriukas
Sigitas Laurinavičius
Tomas Rudokas
Artūras Stančikas
Rengėjas: LDS Panevėžio skyrius | Galerija XX.
Paroda yra Lietuvos dailininkų sąjungos renginio „LTQ’23: bendruomenės | 5-oji Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė dalis.
„Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę.“ (Archimedas)
Šįkart simbolinis taškas – mėlynas – stabilus, gilus, sakralus, galingas, nemirtingas, dosnus, erdvus, ištikimas, ramus, tvarkingas, sąžiningas, išmintingas, racionalus, tyras, teikiantis pasitikėjimo ir sveikatos…
Sudėtinguose šių dienų meno pasaulio koncepcijų verpetuose, kviečiame kūrėją atsispirti tiesiog nuo spalvos. Kodėl mėlyna? Ji – viena pagrindinių spalvų sistemose. Ji – labiausiai mėgstama. Ji – priklausanti regimosios šviesos spektro daliai. Galingiausias mėlynos spalvos šaltinis – saulė!
Kokį tašką deda kūrėjas? Linijos pradžią? Išsiplečiantį į pasakojimą? Pabaigą? Kokia nata skamba šis kūrinys? Kuo kvepia jo mėlyna?
Kiek gi jūsų kūrybinėse gyslose teka mėlyno kraujo?
dr. Indrė Stulgaitė-Kriukienė
Parodos autoriai Raimondas Gailiūnas, Remigijus Kriukas, Sigitas Laurinavičius, Tomas Rudokas ir Artūras Stančikas – menininkai, veikiantys ne kaip bendra grupuotė, bet vienijami to paties ekspozicijos atspirties taško – spalvos. Ir tai ne tas atvejis, kai šieji specialiai paprašyti iš savo gausybės kūrinių ištraukia parinkto atspalvio darbus. Jų kūryboje iš tiesų dominuoja ši spalva, jie mąsto mėlynai, jiems būdingi šiai spalvai priskiriami kūrybos principai: gylis, pasitikėjimas (savimi ir aplinka), išmintis, stabilumas, tikėjimas, intelektas.
Neabejotinai vienas žinomiausių Lietuvos dailininkų sajungos Panevėžio skyriaus menininkų yra tapytojas Raimondas Gailiūnas. Kaip pats dailininkas apibūdina – jis tyrinėja pasaulį, tapo jo atspindžius prote – pateikia savąsias įvykių versijas, tarsi bando sukurti tobulą mandalą iš ne visad tobulos kasdienybės fragmentų. Iš pirmo žvilgsnio R. Gailiūno paveikslai kupini kažkokio mistinio siaubo, žiaurumo, primityvumo. Tačiau taip tik rodosi iš pradžių. Menininkas tarsi ironiškai juokauja, žaidžia prasmėmis, žvelgia absurdui į akis. Neretai ir pats autorius patampa savo paveikslų herojumi. R. Gailiūnas gimė 1956 m. Pandėlio miestelyje Rokiškio r., nuo 1990 metų yra dailininkų grupės „Angis“ narys. Nuo 1992 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 1996 m. baigė Vilniaus dailės akademiją.
Remigijus Kriukas – vienintelis parodoje esantis stiklo dailininkas. Jo kūrybai būdingas didesnis nei įprasta šiai dailės šakai mastelis, aptakios formos. Menininko darbams seniai nebebūdingi taikomojo meno principai, greičiau tai apvalioji skulptūra, kurios tik medžiaga skaidri ir trapi. R. Kriukas kuria naujas visatas, jo kūriniai neretai patampa ir naujais personažais. Greta tikrojo, menininkas kuria savo, iliuzinį pasaulį. Ir nors spalviniai niuansai gana įvairūs, vis tik dailininkas bene dažniausiai pasitelkia taip stiklui būdingą mėlyną spalvą. Remigijus Kriukas gimė 1961 m. Panevėžyje. 1985 m. baigė Lietuvos dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademija). Nuo 1992 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Sigitas Laurinavičius kūrybines idėjas realizuoja per tapybą. Menininkui įdomu tyrinėti, apmąstyti žmogaus suvokimo ribas – prasmę ir beprasmybę, laikinumą ir realybę (ypač virtualią), jų ryšius, sąveikas, derinius. Tai veda į diskusijas, nuo klausimų prie atsakymų, atveria naujas kūrybines erdves ir raiškas. Tapytojas pasitelkia ryškiaspalvį koloritą, kur dažniausiai dominuoja mėlyna. Jo potėpis – raibuliuojantis – kaip kontrastas kiekviename paveiksle atsirandantiems pikseliams – kompiuterinio raibuliavimo atitikmeniui. Tokia detalė tampa laikinumo ženklu – byrančios realybės fragmentu. S. Laurinavičius nevengia ir figūratyvo, derindamas jį su kitais vaizdiniais kuria alogiškas situacijas. Dailininkas gimė 1966 metais, Joniškyje, 1992 m. baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) Dailės fakultetą, 1997 m. ten pat įgijo dailėtyros magistro laipsnį. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 2013 m.
Tapytojas Tomas Rudokas dabartinį savo kūrybos etapą įvardija kaip „konkretumą abstraktume“. Jo koloritas dažnai šaltas, ryškių grynų spalvų, kur mėlį persmelkia raudoni, ciklameno rožiniai, geltoni intarpai. Darbai kuriami pasitelkiant geometrines formas: trikampis, kvadratas, apskritimas – vieni seniausių pasaulio simbolių, savotiška pirmykščio rašto pradžia. Būtent šios formos koduoja atpažįstamus vaizdinius, neretai miesto architektūrinius fragmentus, ar įvairius etnologinius motyvus. Autoriui būdingas aiškus simetrinis mąstymas, tiek kūryboje, tiek ir gyvenime. Kaip pats tapytojas apibūdina savo darbus – abstrakčios formos dėliojasi į asociatyvius vaizdus, kurie taip ir laukia atpažinimo. T. Rudokas gimė 1968 m. Panevėžyje. 1986–1993 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) grafiką. Nuo 1999 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys, o nuo 2003 m. ir LDS Panevėžio skyriaus pirmininkas.
Artūro Stančiko darbai, ar tai būtų tapybos drobės, ar iš mažyčių detalių sudėliotos kompozicijos, visad persmelkti mėlynos gelmės. Darbuose dominuojantis šaltas koloritas sustiprina begalinės erdvės įspūdį, kuris taip pat reiškiasi ir per minimalistinę formą. Jo kūrinių laikas sunkiai nusakomas. Iš pirmo žvilgsnio – tai amžina naktis, tačiau geriau įsižiūrėjus, drobėse tamsa nugula labai įvairiais pavidalais: šalia nakties randasi paryčiai, dieną dažnai gaubia sunkūs apniukę debesys, o vakare erdvę vėl aptraukia lengvos sutemos. Tačiau ši tamsa yra tik formaliai nusakanti paros metą. Ji labiau sietina su prisiminimus aptraukiančiu balzganu užmaršties šydu. A. Stančikas – grafikas, tapytojas. Gimė 1960 metais Panevėžyje. 1983-aisiais baigė Šiaulių pedagoginio instituto (dabar – Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) Dailės fakultetą. Nuo 1997 m. Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
Tai kiek gi šių LDS Panevėžio skyriaus menininkų kūrybinėse gyslose teka mėlyno kraujo? Panašu, kad mėlynas pigmentas čia netgi dominuoja. Tačiau nors atspirties taškas ir tas pats, tačiau akivaizdu, kad temas tai nebūtinai suartina, kiekvienas išlaiko sau būdingą individualumą ir asmenybės koloritą.
