Agata Orlovska

ŠA NAQBA ĪMURU

DATA: 2024 11 13–30

Siekis įžvelgti tai kas nematoma, kyla iš troškimo žinoti daugiau, nei slypi reiškinių paviršiuose. Susiduriant su pasaulio apraiškų pertekliumi, darosi vis sunkiau suvokti jo visumą – ją nuolatos skaidome pasitelkdami įvairius įrankius, redukuojame iki pažinimo ribas neperžengiančių galimybių jį apčiuopti, apskaičiuoti ir nuspėti. Prarasdami lūkestį susikurti pasaulio vaizdinį, žvelgiame tik į išskaidytas jo dalis ir sąveikas, kuriose bandome nustatyti dėsningumus, leidžiančius išplėsti vaizduotę ir išnerti iš pažinimo ribų vandenyno.

Mėlyje paskendusi paroda susilieja iš gan skirtingų objektų, medžiagiškų jungčių, turinių ir kontekstų. Kiekvienas jos segmentas, įvairūs paviršiai, materialumai ir formos sudaro daugiareikšmį archipelagą. Šios sistemos tarpusavio dalys vietomis susilieja, persidengia, bet kituose taškuose veikia antinomiškai ir, dėl skirtingų savo pirminių šaltinių, kelia įvairialypiško asambliažo įspūdį – kiekviena jungtis tarp kūrinių ir jų dalių gali būti nušviečiama begale būdų, be aiškios galimybės visa suvienyti, apibendrinti. Parodos architektūra, jos objektai juda daugybiniais registrais, sunkiai ištekančiais į aiškų ir vientisą telkinį. Jie lyg kuria prasminę, bendraties atsiskleidimo akte išnyrančią tuštumą. Šioje visuminės patirties stokoje apgaulinga sąmonė žvelgia tik į materialiuosius ar diskursų paviršius, užtvenkdama mūsų galimybę pamatyti visą peizažą – neleidžia iš karto prisikasti iki iš po sluoksnių ir gelmių daugybės išnyrančių šaltinių.

Parodoje kuriama patirties režisūra atsispiria nuo pavadinime pasitelktos eilutės iš Gilgamešo epo – ša naqba īmuru (liet. apie viską regėjusį) – ir remiasi joje užkoduotu pažinimo kelionės kulminacijos tašku, (pra)regėjimo metafora. Kūrinių kūnuose įrėžti neregimieji, nejuntamieji, neapčiuopiamieji dėmenys juos suvokiančiuose subjektuose virsta tuštumas užpildančiais mentaliniais vaizdiniais, pratęsiančiais jų fizinio pasireiškimo ribas. Objektų išsiplėtimo į suvokiančiojo sąmonę ir sangrąžinė šios sąmonės įsiterpimo į kūrinius kilpa kuria tiesioginių ir mentalinių vaizdinių – gyvųjų ir negyvųjų medijų sąveikas. Šio materialių ir nematomų komponentų performatyvumo akimirkos momente išsiderinęs daugialypis vaizdinys pradeda skleistis kaip daugianaris, bet singuliarus organizmas, apjungiantis skirtingas prasmių kūrimo, nuorodų, istorinių laikotarpių bei kultūrinių kontekstų, technologinių priemonių ir koncepcijų visumas, kurios suteka į bendravardiklius turinčius telkinius. Jų atradimas leidžia pažvelgti į tai, kas nematoma ir pažinti vandenyno gelmes.

Agata Orlovska yra jaunosios kartos tarpdisciplininio meno kūrėja, 2023 baigusi tapybos magistrantūrą Vilniaus dailės akademijoje ir šiuo metu kurianti instaliacijas, objektus, konceptualiai apjungia įvairias medijas, ypatingą dėmesį teikdama paviršių materialumui ir kūrinių interaktyvumui. Savo tyrimais Orlovska bando atrasti jutiminių ir mentalinių suvokimo būdų jungtis mene bei šioje sintezėje išnyrantį interpretacinį potencialą, kurį menininkė nagrinėja pasitelkdama garso estetikoje taikomą akusmatiškumo sąvoką. Jos kūryboje apstu dialogų tarp tikėjimo ir žinojimo, istoriškumo ir dabartiškumo, meno kūrinio bei žiūrovo santykio. Orlovskos kūriniai neretai yra kintantys laike, aktyviai sąveikaujantys su architektūra, interaktyvūs, kinetiškai keičiantys savo fizines formas bei nepasiduodantys vienai, stabiliai išliekančiai prasmei.

Kuratorius – Linas Bliškevičius

Grafinis dizainas – Ringailė Demšytė

Logotipas – Monika Radžiūnaitė

Olfaktorinis objektas – Laimė Kiškūnė

Garsas – Arturas Bumšteinas

Padėkos – Jurgis Paškevičius, Rytis Urbanskas, Dovas Vyšniauskas, Kristijonas Žungaila, Benas Lipavičius, Paulius Tumelis, Laura Matukonytė, Jonas Aničas, Tauras Kensminas, Mykolas Sauka, Vytautė Bernatavičiūtė, Layla Ismayil, Hubertas su draugu ir du atsitiktiniai kavinės „Elska“ klientai

Rengėjas – Pamėnkalnio galerija

Partneris – galerija DRIFTS

Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, SoliTek, Lietuvos dailininkų sąjunga

Paroda yra Jaunojo tapytojo prizo’23 laureatės kūrybos pristatymo dalis

Luko Mykolaičio nuotr. Daugiau nuotraukų rasite čia