DATA: 2026 03 04 – 2026 03 31
Atidarymas: kovo 4 d., trečiadienį, 18 val.
Aistė Kisarauskaitė: „Ši paroda yra ne pirmas Arūnės Tornau takelis per mišką, ji nuolat ir įvairiai siūlo stebėti smulkiausius medžių kenkėjus – amarus, kirvarpas, kandis, erkes (paroda „Svetimkūniai“ 2022), nerti į girios tankmės šešėlius, pajusti lėtus gamtos ciklus (paroda „Pabaiga yra pradžia“ 2018), bristi į pelkynus, išgirsti traškančias sudžiūvusias šakas.
2024–2026 m. darbuose menininkė vėl atsisuka į erozijos, dūlėjimo procesus, kuriančius terpę naujai gyvybei, o kartu skausmingai išgyvena naikinančią žmogaus veiklą, kai brutaliai iškertami didžiuliai miškų plotai. Karas, dundantis ne taip toli nuo mūsų šalies, taip pat yra brutali erozija, naikinanti jėga, deja, niekada netapsianti terpe naujai gyvybei. Sprogimai išdegina miškus, ir nuo jų nėra kito gynybos būdo, tik baisūs ginklai.
Miškas mums, paskutiniams Europos pagonims, išsaugojusiems tiek daug Marijos Gimbutienės tyrinėtos senosios ikiindoeuropietiškos kultūros ženklų, reiškia nepaprastai daug – jame vis dar galime justi šventųjų girių dvasią, čia greičiausiai tebegyvena laumės ar raganos, o pamiškėje sėdi Vėlinas. Giriose būdavo paklaidinami ir sunaikinami kryžiuočių kariai, vėliau ilgus metus jose slėpėsi partizanai. Miškas nuo seniausių laikų buvo susijęs su gynyba, pavojumi ir saugumu tuo pačiu metu. Daugelis mūsų vaikystėje, poilsiaudami su tėvais gamtoje ar giraitėje arti namų, turėjo įsirengę „bazę“ – namelį iš šakų, tam tikrą priebėgą, urvą. Ne veltui ne tik lietuviai pabėgimui nuo visko apibūdinti turi pasakymą apie triušio olą. Miškas mums vis dar yra psichologinė ir gyva triušio ola bei bazė, ant kurios stovi lietuviška pasaulėjauta.
Tad po truputį tirpstant sniegui ir atsiveriant sudūlėjusiai pernykštei augmenijai, kuri tuoj taps trąša naujiems želmenims, menininkė siūlo pabėgti į miško tankmę – pasislėpti nuo nerimo, prisiminti naktinio miško baimę, pasigąsdinti, paliūdėti ir nurimti tuo pačiu metu.
Kaip sako autorė: „Šiais neramiais laikais kasdien bijome išgirsti blogas naujienas apie karo niokojamą Ukrainą, neduok Dieve ir apie Lietuvą, kažkur tolumoje tvyro mūsų lyg ir neliečianti, bet baisi Irano režimo ir laisvės siekiančios tautos kova. Kyla egzistenciniai klausimai. Kam? Kodėl? Kokia prasmė?
Kartais nuolatinis žmogiškas nerimas, nuovargis, absurdo pojūtis nuslūgsta, bet tik laikinai. Norisi pasislėpti nuo kankinančios nežinios, beprasmybės, bejėgiškumo ką nors pakeisti. Ilgimės saugaus prieglobsčio, kur gyvenimo ritmas įprastas, aiškus, nepriklausomas nuo pasaulio kataklizmų. Todėl kūryboje vis grįžtu prie savo pamėgtų motyvų – gamtos, miško, kur jaučiuosi saugiai.
Parodoje pastarųjų metų objektai iš tekstilės jungiami su tapyba. Joje nervingi vertikalūs peilio ar mastichino rėžiai drobės paviršiuje atlikti lyg kovojant su nematomu priešu, bergždžiai tikintis sunaikinti blogį ir atverti nematomą tapybinį paviršių, kur slypi kitoks pasaulis.“
Parodos kuratorė: Aistė Kisarauskaitė.
Rengėjas: Pamėnkalnio galerija.
Parodą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos dailininkų sąjunga.
