„Jei galėtume pamatyti tikrovę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų, labai nustebtume: Turbūt pamatytume įvairių bangų sūkurius ir liepsningus atomų šokius. Tai neišardomas audinys, kuriame be praeities nebūtų ateities.

Dar tikrovė atsispindi pasakose ar mituose, nes mitai ir pasakos — tai kondensuota tikrovė. Iš pasakų ir mitų galima rekonstruoti praeitį. Tas audinys ar uždanga nuolatos mums mirguliuoja prieš akis, keisdami pavidalus ir nuolatos verčiantys klausti: kas gi vis dėlto tai yra?

Tapybos tikrovė yra kaip akmuo, išvagotas įbrėžų, žymių ir inkliuzų. Stūkso sau ramiai, kažkas praeina pro šalį, net nepastebėjęs. Bet jei gyvenimo kely, beeidamas sustosi, o gal užkliūsi, pavargęs prisėsi, žvilgsnį sukoncentruosi, tame akmeny pamatysi visą praeitį, dabarties procesus, grožį ir tvirtumą. Reikia tik sustoti ir įsižiūrėti.

Tapybos nejudrume pamatysi tylų veiksmą, įžvelgsi ateitį. Ji, kaip pulsuojanti, gyva kraujo gija, jungia visus bendraminčius“ (Aušra Vaitkūnienė).