Gabija Pritkovaitė

ADONTA TA MELÊ

DATA: 2024 06 12–07 03
Atidarymas: birželio 12 d., trečiadienis, 19 val.

Parodos pavadinimas – „Adonta ta melê“ (gr. „Jos vis dar skambančios sakinių galūnės“) – tai nuoroda į graikų mitologijoje aprašytą kalnų nimfą Echonę ir jos prakeiksmą kartoti kitų ištartus žodžius, paliekant tik nutrūkusias jų pabaigas. Jos figūra veikia kaip metafora, nusakanti dabarties būvį ir kultūrą, kai dėl vaizdų bei informacijos pertekliaus tampa neįmanoma kalbėti savais žodžiais, gyventi savomis patirtimis, regėti savais vaizdais. Šis pasikartojantis aidas tampa kalbėjimo ir matymo būdu, kuris, viena vertus, siekia skirtumo, tačiau labiausiai – visiškai nutilti, ištirpti akloje tapybos šviesoje.

Gabija Pritkovaitė: „Tapyboje ieškau vietos, kurioje nebėra jokios atminties, jokio konteksto ar patirties, tik amžinai besitęsianti dabartis. Aidas skamba apleistose tapybos erdvėse, vaizduose be konteksto, patirtyse be atminties. Apleisti yra interjerai, kuriuose žolė auga ant sienų. Apleistas yra veidrodžio atspindys, nerandantis fotografo atvaizdo. Apleistas ir ilgesys, kuris nebeatpažįsta savo namų.

Į tapybą žiūriu kaip į laikišką patirtį, kurioje esame priversti patys inicijuoti jos pradžią ir pabaigą. Žiūrovas taip pat yra kviečiamas pasiklysti šiose erdvėse, pamesti raktus nuo seniai atpažįstamų savo namų durų ir į vidų žvilgčioti įsibrovėlio akimis. Šis pasimetimas padeda save atpažinti iš naujo, užpildyti erdves nutylančiu šnarėjimu, aidu, kuris, tikiu, ir padės išeiti iš spirališko vaizdų pasikartojimo.

Eiti ir eiti melsvomis tapybos oranžerijomis, žvilgsniu ištirpti medžių lapuose šnarančioje šviesoje. Eiti ir galbūt nieko neprieiti. Nieko neatpažinti. Nieko nesugrąžinti. Nieko neišgirsti. Tik pamatyti.“

Grafinis dizainas: Airida Rekštytė.
Parodos rengėjas: Pamėnkalnio galerija.
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga.
Partneris: Vilniaus dailės akademija.