Parodoje menininkė pristato kūrinius, sukurtus per pastaruosius dvidešimt metų, tačiau kolekcijoje vyrauja naujausi darbai. Juose autorė atsigręžia į asmeninę erdvę, autentišką kasdienybės patyrimą, sąsajas su konkrečiomis vietomis ir situacijomis.

 

J. Aukštikalnytė-Varkulevičienė: „Daugelis mūsų esame savo aplinkos stebėtojai — tai atveria neaprėpiamas galimybes užslėptai tikrovei pažinti. Aš taip pat esu panirusi į nuolatinę kasdienybės ir savo reakcijų į ją stebėseną. Tai yra mano tapybos „medžiaga“. Mane domina supančių daiktų, vaizdų, reiškinių virsmas tapyboje. Nekuriu istorijų ar pasakojimų, tapyboje domina tapybos klausimai, atveriantys matomų daiktų nematomas puses.

 

Kai kurios mintys ateina dar iš vaikystės pasaulio, o kartais iš dabarties šviesos. Tuo pačiu jaučiu ir sava logika sudėliotos buities bei kasdienio buvimo grožį, ir buitišką kasdienybės atšiaurumą. Tai, ką išgyvenu, lydosi ir sluoksniuojasi tapybos paviršiuose. Tapyba padeda sustoti, įsižiūrėti į paprastus daiktus ir neskubant patirti, kad supantieji daiktai nėra tuo, kuo jie man atrodo. Kolekcionuoju šiuos įspūdžius, remiuosi šia jausmine patirtimi, kaip galimybe žvelgti į fizinę aplinką gryna mintimi, su dvasiniu jutimu ir tapybos kalba išreikšti tai, kas man svarbu, kas mane jaudina.”

 

Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.