DATA: 2025 09 04 – 2025 10 04
1966 metais sukurta ELIZA programa – tai pirmoji žmonijos istorijoje aplikacija, imitavusi psichoterapinį pokalbį. Kaip ir dabartiniai pokalbių botai, ELIZA kalbėdavosi su žmonėmis ir taip padėdavo jiems spręsti psichologines problemas. Iš tiesų ELIZA programa tik „apsimesdavo“, jog supranta ar mokosi iš savo pašnekovų, panašiai kaip ir Bernardo Šo „Pigmaliono“ herojė Eliza, įgudusi imituoti aukštesnės visuomenės sluoksnio kalbą. Abiejų Elizų – ir programos, ir pjesės herojės – figūros patriarchalinėje struktūroje sumaniai prisitaikė naudodamos pamėgdžiojimą ir emocinį darbą, kurdamos socialinio „lankstumo“ įspūdį.
Kaip pastebėjo dr. Gražina Bielousova, „sumoterintas rūpestis“ – tai viena labiausiai nematomų, nuvertintų darbo rūšių, kuri dažnai atiduodama moterims. ELIZA programos vardas mums primena, kad imitacija, paslaugumas ir begalinis nuolankumas technologijų istorijoje nuo pat pradžių buvo siejamas su neišsemiamo, niekad nepavargstančio rūpesčio ir kūrybiškumo logika.
Berlyne ir Varšuvoje gyvenančių lietuvių menininkių Julijos Goyd ir Ivonos Tau darbuose DI irgi imituoja, tačiau čia jis atvirai veikia kaip bendraautoris. Menininkių atskiruose ir bendruose meniniuose eksperimentuose susikerta tie patys vaizdai, tačiau jie kinta skirtinga linkme. DI sąlygoti trikdžiai parodo ne vien tik klaidas, bet ir menininkių pokalbio su DI sistema ribas ir specifiškumą. Promptografija* – tai fotografijos perėjimas į kalbos režimą: kamera pakeičiama tekstu, kurio žodžių kombinacijos suformuoja vaizdą. Taip „promptas“ tampa aparato mechanizmu. Autorystė dirbant su DI yra dekonstruojama – ji paskirstoma tarp menininkių, kalbos, duomenų modelių ir sistemos. Tačiau DI nesugeba išlaikyti tobulo kūno vaizdinio, tobulo rūpesčio veido – jis jį sugadina ir atidengia vaizdų ir žodžių imitacijos struktūrą.
Dirbtinio intelekto programos „rūpestis“ bei meninis pokalbis Ivonos Tau ir Julijos Goyd kūriniuose pasireiškia per sulankstyto moters kūno klostes. Per naują rūpesčio kūnų „rašymą“ galima pažinti, priimti ir vertinti tai, kas yra išmesta – už jaunystės, proporcingo ar idealaus kūno ribų. Eižėjantys kūnai ir vaizdai rezonuoja ir su teksto pagalba kuria vis naujas galimybes permąstyti, kas dar gali būti vadinama estetiška vartotojo sąsaja.
*Terminas „promptography“ pirmą kartą buvo panaudotas fotografo Christiano Vince’o Facebooko įraše apie sprendimą atsisakyti Sony World Photography Awards prizo už DI sukurtą nuotrauką.
APIE AUTORES:
JULIJA GOYD yra Berlyne gyvenanti fotografė, vaizdo ir kino menininkė. Goyd nuotraukos buvo įtrauktos į Peterio Weiermairo kuruotą knygą „The Naked & The Nude“, išleistą 2013 m. (Stockmal and Martel). Ši knyga – tai tarptautinė akto fotografijos antologija, kurioje pristatomi tokie garsūs šiuolaikinio meno vardai kaip Wolfgangas Tillmansas, Nobuyoshi Araki, Ralphas Gibsonas, Vanessa Beecroft ir Jeffas Barkas. Po pirmosios knygos sėkmės Peteris Weiermairis parengė antrąjį leidinį „Faces“ (2015), kuriame Julijos fotografijos antrą kartą buvo pristatytos kartu su Roberto Mapplethorpe’o, Juergeno Tellerio, Antono Corbijno, Antoine’o D’Agatos ir Pieterio Hugo darbais. 2016 m. ji pradėjo bendradarbiauti su „&editions“ – pelno nesiekiančia iniciatyva, remiančia meno institucijas ir menininkus. Tai pirmasis tokio pobūdžio projektas, apimantis Baltijos regioną, kuris buvo pristatytas šiose meno mugėse: „Printed Matter“ LA (2017 m.), „Offprint London“ Tate Modern galerijoje (2017 m.), „Printed Matter“ NY meno knygų mugėje MoMA PS1 (2017 m.) ir „Offprint Paris“ École Nationale Supérieure des Beaux-Arts (2018 m.). 2020 m. žurnalas „GUP Magazine“ įtraukė Juliją į geriausių kylančių Europos fotografų sąrašą. 2024 metais Julijos kūriniai buvo eksponuojami Tarptautiniame fotografijos ir meno festivalyje Kaune, o 2025 metais – „The Rencontres d’Arles“ fotografijos festivalyje. Lietuvoje Julijos darbai buvo rodomi AV17 galerijoje (2020) ir Drifts galerijoje (2024).
IVONA TAU yra Varšuvoje gyvenanti generatyvinio intelekto menininkė, dirbanti su neuroniniais tinklais ir kodu kaip medija eksperimentinėje fotografijoje ir judesio tapyboje. Jos tikslas – surasti ir sukelti emocijas pasitelkiant dirbtinai išmanias priemones. Ji kuria visuotinai suprantamus prisiminimus, transformuodama savo patirtį, užfiksuotą analoginėje ir skaitmeninėje juostoje, pasitelkdama generatyvinius neuroninius tinklus (GAN). Ivona jungia meną ir technologijas, turėdama daugiau nei 15 metų patirties profesionalioje fotografijoje bei dirbtinio intelekto tyrimuose. 2020 m. ji buvo apdovanota pagrindiniu prizu „Digital Ars“ konkurse už su dirbtiniu intelektu sukurtą meno kūrinį, 2021 m. pelnė kompiuterinės animacijos kategorijos apdovanojimą tarptautiniame „Computer Space“ meno forume, o 2022 m. išrinkta tarp 10 įtakingiausių moterų dirbtinio intelekto srityje pagal „Women in Tech Foundation“. Taip pat ji buvo nominuota „ABS Art Prize“, „Digital Art Awards“ ir „Lumen Prize“ 2025 metais. Jos kūriniai buvo plačiai eksponuojami visame pasaulyje: Art Basel Miami Beach, UNTITLED Art Fair, SCOPE, CAFA, Art Week Shenzhen, Vellum, Bitforms New York, Venus Over Manhattan, Ars Electronica Garden, The House of Fine Art, Bright Moments Berlin, Christie’s New York ir Sotheby’s New York. Ivonos darbai yra įtraukti į ZKM Šiuolaikinio meno muziejaus Vokietijoje bei Francisco Carolinum Linz muziejaus Austrijoje kolekcijas.
Parodos kuratorė: Justė Kostikovaitė
Architektė: Sigita Simona Paplauskaitė
Dizainerė: Julija Lečaitė
Rengėjas: Pamėnkalnio galerija
Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lenkijos institutas Vilniuje, HoPro, Lietuvos dailininkų sąjunga
