Nors „Mažojoje retrospektyvoje“ nesiekiama aprėpti visos Martino Jankaus kūrybos, lankytojai parodoje galės išvysti tiek ankstyvuosius, tiek pastaraisiais metais sukurtus dailininko kūrinius. Kūryboje menininkas domisi kraštovaizdžiais – kaip galimybe perteikti ne tik nepaliestos gamtos formas, bet ir savo vidinių išgyvenimų ar nuotaikų metaforas. Kaip teigia autorius, „vienatvė ir tylėjimas – dvi neįkainojamos kūrybos prielaidos.“ Ši jausena atsispindi ir tyliuose, paslaptinguose peizažuose, prislopintame žemės spalvų kolorite, dažnai – noktiurnuose, kai iš prieblandos išnyra vos įžiūrimi tapomų vaizdų siluetai.

Vaidilutė Brazauskaitė: „Martino Jankaus tapybos darbuose persipina aibė emocijų, bet didžiausias jo kūrinių vertės įrodymas glūdi meistriškame gebėjime spalvų sambūrį, susitelkusį drobės paviršiuje, paversti visagaliu paveikslinės raiškos dėmeniu, padedančiu išreikšti neapčiuopiamą jausenos, atmosferos mirgėjimo kaitą, kai klampioje spalvinėje materijoje pavyksta pagauti tą nenusakomą akimirką: prieš sutemstant, brėkštant, prieš nukrentant šalnos pakąstiems lapams, pirmam lietaus lašui ar į slėnį nusileidžiant miglai, nakčiai, prieš nusijuokiant ar prieš pravirkstant.

 

Martino paveikslai kupini laukimo ir ilgesio, nežinios, skaidraus, o kartais ir klampaus nerimo. Jis – tarsi ribinių jausmų, nuotaikų kolekcionierius (kaip vienas Umberto Eco personažų, kolekcionavęs rūko įvaizdžius mene), visagalybę suteikęs spalvai, nenusakomiems violeto, ochros ar pilkumos niuansams.“

Parodą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.