TAKI SĄMONĖ: Baltijos tapyba išplėstame lauke

DATA: 2022 09 02 – 2022 10 15

Parodos menininkai: Niklas Ingelius, Atis Izands, Agnė Juodvalkytė, Madara Kvēpa, Leelo Mai, Kristen Rästas, Ansis Rozentāls, Jurgis Tarabilda, Karolis Vaivada, Laura Veļa, Linda Vilka.
 
Parodos kuratorė – Sandra Strēle.
 
Architektas – Gediminas G. Akstinas.
 
Dizainerė – Vaida Gasiūnaitė.
 
Parodos rengėjas: Pamėnkalnio galerija.
 
Rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga.
 
Nuo fotografijos atsiradimo ir tolesnio spartaus vaizdo bei skaitmeninių technologijų vystymosi buvo svarstoma, kad tapyba kaip terpė bus išeikvota. Tačiau vaizdų formavimas ir interpretavimas individo pasaulio suvokimo sistemoje yra tokia būtina sąlyga, kad šioms prognozėms nebuvo ir nėra lemta išsipildyti. Jei tapybos medija suvokiama kaip įrankis atvaizdams kurti ir perkurti, tai šiuolaikybėje ji tapo meno forma, galinčia sujungti ir įtraukti daugybę kitų terpių, tokių kaip instaliacija, performansas, videomenas ir kt.
 
Šiandien tapyba sprendžia savo santykį tiek kaip objektas, tiek kaip vaizdų sistema, kuriant hibridinius meno kūrinius kažkur tarp tapybos, daiktų, ekranų ir tekstų. Tapyba išplėstame lauke įkūnija įtampą, kuri atsiranda dėl tapybos buvimo ir nebuvimo tuo pat metu: įsiterpia elektroninės laikmenos, performatyvūs įvykiai ir teoriniai tekstai. Visi šie elementai sudaro visiškai naują šiuolaikinės tapybos praktiką, kuriai reikia naujo pavadinimo.
 
Australų tapytojas Markas Titmarshas tapybos išplėstame lauke terminą lygina su filosofo Ludwigo Wittgensteino šeimos panašumo idėja. Wittgensteino idėja remiasi pastebėjimu, kad asmenys šeimoje ar giminėje gali būti vizualiai skirtingi, tačiau tam tikrų elementų, pavyzdžiui, kūno sandaros, bruožų panašumas yra akivaizdus. Lygiai taip pat ir tapybos išplėstame lauke kūriniuose visada išlieka nors vienas pagrindinių tapybos elementų, t. y. spalva, paviršius, potėpis ir pan. Parodoje pristatomų jaunųjų Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Suomijos menininkų atvejai nėra kraštutiniai, tačiau jie linkę nuolat kvestionuoti tapybą ir jos istorinį suvokimą.