Parodos menininkai: Raminta Blaževičiūtė, Konstantinas Gaitanži, Jonas Jurcikas, Eglė Karpavičiūtė, Jolanta Kyzikaitė, Eglė Knyzė, Donata Minderytė, Ričardas Nemeikšis, Viktoras Paukštelis, Monika Plentauskaitė, Gabrielė Šermukšnytė, Eglė Ulčickaitė.

Karnavalas – šventė su eitynėmis, šokiais, vaidinimais ir pokštais, anksčiau turėjusi religinę reikšmę. Dabar karnavalu dažnai vadinama bet kokia, su konkrečiu laikotarpiu nesusijusi spalvinga šventė. Pati šventės sąvoka postmoderniame, vartotojiškame pasaulyje pakito – mes nebemokame švęsti, ar tiksliau – švenčiame kiekvieną dieną, karnavalas persikėlė į kasdienybę. Dėvėti kaukes ir keisti kailius mums leidžia (ir skatina) šiuolaikinės technologijos – socialiniuose tinkluose, viešojoje erdvėje gali kurti savo „tapatybę“ vaizdų ar tekstų pavidalu vis iš naujo.

„Duok žmogui kaukę, ir jis pasakys tiesą“, teigia Oscar Wilde, bet šiandieną kyla klausimas, ar tai tikrai tiesa, ar ne atvirkščiai? Jei taip, visi gyvena gražiai – guli balto smėlio paplūdimiuose, valgo jaučio sėklides raudono vyno padaže ir užsigeria Mimoza. Gyvenate ne taip? Ar kaukė tikrai atskleidžia tiesą?

Šiame kasdienybės karnavale dažnai sutinkamas personažas – Anonimas. Jis, kaip paslaptingai atsiranda, taip ir išnyksta – kartais kaip koks Zoro darantis savą tvarką, kartais – kaip Češyro katinas, palikdamas matomą tik savo šypseną, o kartais – kaip keiksmažodžių rašinėtojas ant sienų, išliejantis neapykantą ant viso pasaulio. Kyla klausimas, kiek įtakos mums turi anonimo kaukės fenomenas? Anonimas tampa epicentru kitiems dėmesio ištroškusiems kaukių nešiotojams – tai proga pasimatuoti naują kaukę, suvaidinti naują vaidmenį. Jis kuria istoriją, kurios neįmanoma patikrinti, bet ja tikima.