Dalia Truskaitė, šiuolaikinio meno kūrėja, dirbanti su meniniu stiklu, naujausiai parodai „Vieta“ pasirinko konceptualią įvietinto meno kalbą. Autorės sumanymas – transformuojantis ir tarsi užgrobiantis erdvę: galeriją, kurią vizualiai skaido šešios masyvios kolonos, menininkė visiškai užpildo identiškomis kolonomis. Eksponuojami ne dailės kūriniai, bet pati vieta, atsisakant meno kaip grožio objekto ar prekės sampratos. Griežtą kolonų ritmą parodoje palydi minimalistinis garso takelis.

Kaip pasakoja autorė, šiai idėjai ją pastūmėjo komplikuotas santykis su duotąja vieta:

„Daugelis galerijų yra tokios, kuriose įsiveli į nesibaigiančias klampias diskusijas – ginčus su erdve. Šį kartą mano diskusija baigėsi taip. Visišku fiasko. Nepavyko įsprausti jokio kūrinio. Neatrodė, kad erdvėje trūktų kokio nors meno. Ji jau buvo beveik užpildyta. Neliko nieko kito, kaip pabaigti ją pildyti.

Garsas yra tai, kas liko paraštėse. Jis atsirado spontaniškai ir neplanuotai – matyt, pasąmonė negalėjo susitaikyti su „nieko neeksponavimu“, o „paroda“ atrodė labai nedraugiška žiūrovui. Tad garsas veikia tarsi fonas „kūriniui“, tarsi kažkas už racionalių sprendimų nugaros – nuo pragmatiškos realybės nutolęs meno pasaulis – krebždėjimas pieštukais, puoselėjant naivias iliuzijas.

Tai paroda apie kūrinio ir erdvės santykį, ar tiksliau, išvirkščią jo variantą, kai vienas galiausiai tampa kitu, kai apverčiami prasminiai akcentai. Eksponuoju pačią erdvę.“

Parodą iš dalies remia LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos dailininkų sąjunga.