Kūryboje Ieva Mekšrūnaitė ir toliau lieka ištikima įvairių faktūrų derinimui, koliažui ir trafaretinei grafikai, eksperimentuoja su popieriumi, turinčiu kokią nors savitą istoriją.

Naujojoje parodoje menininkė atsigręžia į knygą ir tapybos reprodukcijas. Autorei knygos visuomet patiko kaip objektas: „Nors tai – tik popieriaus blokas, tačiau teksto ir iliustracijų derinimo dėka jis tampa meno kūriniu, kelione, jausmu. Labiau už naujas knygas man patinka senos, o labiausiai – seni dailės albumai“.

Reprodukcijų albumus Ieva Mekšrūnaitė prikelia antram gyvenimui: „Tam turėjau perkurti santykį su knyga kaip su jau esamu kūriniu. Juk mūsų kultūroje knygos yra sakralizuojamos, kone suamžinamos. Jų nevalia išmesti, o savintis po mirties irgi negalima.“

Grafikė panaudoja dailės albumus, jungia juos su piešiniu ir siekia, kad gimę kūriniai imituotų muziejinį patyrimą: „Juk neprivalome į El Greco žiūrėti tik Ispanijoje, o į Da Vinčį – Italijoje. Originalų santykį su tapybos aukso fondu galime kurti ir patys.“

Autorei įdomios temos, kurios gyvenime mainosi, o dailėje kartojasi: floristiniai motyvai, religinė dailė, portretai. „Antroji paroda“ reiškiasi kaip antroji galimybė naujai patirti seną.